roma erdvė

Norvegija – Europos viršūnė ir kontrastų šalis

Pilnatvė, dramatizmas, tyla, didingumas, artimumas ir jaukumas - tai žodžiai, kuriais galima būtų aprašyti Norvegiją, kuri mums keliautojams suteikė daug kontrastingų įspūdžių.

Norvegija yra Skandinavijos pusiasalio kairiojoje dalyje ir išsidėsčiusi Europos Šiaurės Vakarų pakraštyje, kurios ilgą pakrantę skalauja Šiaurėje Arkties jūra, Vakaruose- Atlanto vandenynas ir Pietuose- Šiauries jūra. Norvegijos versle pirmą vietą užima naftos gavyba, antrą – žvejyba. Čia pigūs žuvies produktai. Vakarų geografinė padėtis atsispindi norvegų kultūros gyvenime ir socialinėje sąrangoje.

Tamsiai mėlynas ir baltas kryžiai raudoname fone yra valstybinė vėliava, kuri simbolizuoja krikščionybės paveldą, bendrą su kaimyninėmis šalimis: Danija, Švedija, Suomija, Islandija. Norvegija savo forma yra panaši į ilgą siaurą jūros pakrantę, išplatėjančią tik šalies pietuose. Šiam kraštui yra būdingi aukšti kalnai ir uolieta žemė, taip pat gausybė salų bei įsirėžę iš jūros giliai į žemyninę dalį fjordai. Nežiūrint atšiauraus klimato ir gyvenimo sąlygų, norvegai siekia prisiderinti prie aukštų Vakarų pasaulio standartų.

Norvegija - tokia šalis, kurią nors kartą aplankęs vėl nori į ją sugrįžti. Ypač jei pamatei fiordus, kalnus, rūsčiąją Šiaurės jūrą, jei pabuvojai įžymiojo E.Grygo muzikos ar Molde Jazz festivalyje, senosiose medinėse bažnytėlėse, Vigelando parke Osle, muziejuose.

Valldal miestelis, kur buvome apsistoję, yra maždaug tokio pat dydžio kaip ir Birštonas. Jis pastatytas tarp kalnų, fjordo slėnyje. Kalnai aukšti (apie 900 m virš jūros lygio) ir apaugę miškais. Ūkininkai šalyje stipriai remiami valstybės. Jiems teikiamos įvairios lengvatos. Dirbamos žemės Norvegijoje nedaug, tačiau ten pasėliai taip prižiūrėti ir auga lygiai, jog atrodo tarsi žoliapjove apkarpyti. Įspūdingai atrodo išpuoselėti braškių laukai, išsidriekę slėniuose kalnų su sniegotomis viršukalnėmis. Nemažai auginama braškių. Jų derlių nuima samdomi darbininkai. Dirbti žmones savininkas priima su rekomendacijomis. Už darbo valandą moka 40-50 kronų (apie 20 litų). Priimdamas dirbti nelegaliai labai rizikuotų. Tokį suradusi, valdžia darbdavį nubaustų. Bauda būtų tokia didelė, jog verslininkas gal net bankrutuotų. Jam tai pakenktų kopiant tarnybos laiptais ar įsitvirtinant politikoje.
Šioje šalyje išvystyta avinininkystė, todėl itin dažnas vaizdas vasaros metu- besiganančios aptvaruose avys. Pavasarį savininkai paleidžia avis ganytis į kalnus, rudenį jas atsirenka, todėl švelniavilnes lengviausia išlaikyti. Begrybaujant miške tekdavo dažnokai pamatyti lietuviui  keistą reiškinį-laisvai po mišką slampinėjančias karves. Jos taip pat vasarai paleidžiamos ganytis iki rudens.

Reta vagysčių, bet pakankamai daug šypsenų

Labiausiai pribloškė vienas kopimas į kalną. Aikštelėje, kur baigiasi automobiliams skirtas kelias, stovi prabangi naujutėlaitė bestogė mašina. Žvilgtelėjus į saloną prikaustė vaizdas: automobilio rakteliai ramiai sau ilsėjosi mašinos užvedimo spynelėje. Apsidairius, nematyti nė vieno žmogaus. Pirma mintis lietuvio sąmonėje iškilo, taigi gali kas pavogti…Tai buvo pirmas patirtas kontrastas su Lietuva. Norvegas paaiškino, jog vietiniai gerbia nuosavybės teisę ir niekada neliečia to, kas jam kaip savininkui nepriklauso.

Ekonomiškai išsivysčiusioje šalyje parduoti vogtą daiktą beveik neįmanoma. Tačiau didmiesčiuose jau užfiksuojama vagysčių. Vagiama iš butų, nuvaromi automobiliai. Tarp ilgapirsčių – rusai, kroatai, pasitaiko ir lietuvių.Kelių policija itin tolerantiška vairuotojams. Tvarkingų ir kelių eismų taisyklių nepažeidusių mašinų ji nestabdo. Nebaugu išeiti vakare pasivaikščioti po miestą. Niekas nebando užkabinėti. Girtų gatvėse nesimato, nors norvegai mėgsta alų. Jo stiprumas – iki 5 proc. Stipresni gėrimai – brangūs.
Gatvėse matyti gausybė besišypsančių žmonių. Norvegams taip įprasta. Jie mėgsta sveikintis linkčiodami. Pasiklydęs irgi neprapulsi. Pasiteiravęs, kaip nukakti į reikalingą vietą, tuoj išgirsi konkretų atsakymą. Ypač malonu buvo iš kiekvieno sutiktojo Valldal apylinkės Doving kaimelio gyventojo išgirsti pasisveikinimą „Hai“.

Aplinką puošiantys akmenys – įprastas vaizdas Norvegijoje. Kalnų upėse per juos veržiasi vanduo. Vanduo skaidrus, geriant atrodo, tarsi būtų pasaldintas. Ten jis turi ypatingą galią. Norėdamas pavaišinti svečią, šeimininkas pirmiausia klausia jo, ko gers: kavos, arbatos ar… vandens.
Norvegų namai – mediniai, vienaaukščiai. Stogai – skardiniai, dengti čerpėmis, bet lėkštesni nei mūsiškiai. Ypatingai įspūdingi lietuviui yra namai su žole apgaugintu stogu ar namai dengti akmens plokštėmis. Tai senas stogo dengimo būdas ir labai brangus šiais laikais.

Teko apsilankyti norvegų liuteronų bažnyčios aplinkoje. Pamaldos protestantų bažnyčioje vyksta ilgiau nei pas mus. Jos atliekamos norvegų kalba. Tenykščio pastoriaus ir mūsų katalikų kunigo drabužiai yra panašūs. Bažnyčioje skamba nepaprastai gera muzika. Čia grojo aukšto lygio vargonininkas. Bažnyčioje nėra puošnių altorių. Joje neleidžiama filmuoti ar fotografuoti. Įdomiai renkamos aukos. Nuo pirmųjų suolų sėdintieji per rankas siunčia maišelį arba pabaigoje pamaldų prie lauko durų patarnautojai laiko specialius aukų maišelius. Nepamatysi, kiek kas aukoja. Bažnyčioje galima pasirinkti įvairios literatūros. Ji dalijama nemokamai. Maldos namuose nurodyti pagalbos telefonai. Norvegijoje gastroliavę Vilniaus universiteto merginų choras „Virgo“ stebėjosi puikiomis repeticijų ir koncertų sąlygomis bažnyčiose. Kaip tvirtina jo vadovė R. Gelgotienė Bažnyčiose dirigentams nereikia rūpintis nei fortepijonu, nei dirigavimo pultu, puikiai įrengti repeticijų ir persirengimo kambariai. Protestantų bažnyčios Šiaurės šalyse yra ne tik tikėjimo išpažinimo vieta, bet ir kultūros židinys bei visuomeninio gyvenimo centras.

Brangiausia pasaulio šalis

Dažniausiai Norvegija vilioja turistus iš viso pasaulio nepaprastai gražia gamta. Norvegijoje dažnai lietuviai aikčioja ne tik nuo įstabios šiaurinės gamtos, bet ir dėl skaudžiai besikandžiojančių kainų. Čia vykstantiems vidutiniškai uždirbantiems turistams lietuviams reikia gerokai pasikrauti maisto atsargų. Taip elgiasi ir vokiečių turistai, kurių automobilius – karavanus čia dažniausiai sutiksi. Maistas, transportas, turizmo paslaugos kokius penkis kartus brangesnės. Tik drabužių ar batų kainos panašios kaip pas mus. Be šimto litų maitinimo įstaigoje nepapietausi. Vien pica kainuoja apie 120, arbatos puodelis – dvylika, o už 0,33 litro alaus skardinę tektų pakloti 25 litus. Norvegai pripažįsta, kad jų šalyje iš tiesų brangu, tačiau ne jiems. Daugelis pabrėžia, kokie yra laimingi gyvendami vienoje iš brangiausių pasaulio šalių.

Norvegai gimsta su… slidėmis!

Skandinavų šalys neįsivaizduojamos be jų tradicinio rudojo sūrio, primenančio karamelės su pienu skonį. Norvegai jį prieš Šv. Kalėdas panašiai kaip lietuviai džiovintus baravykus giminėms į užsienį siunčia. Norvegijoje taip pat niekas negali prilygti žiemos sportui. Specialiai įrengtos slidininkų trasos bei čiuožyklos. Tai pagrindinis šalies gyventojų būdas leisti laisvalaikį. Juokaujama, kad Norvegijoje jau gimstama slidėmis. Vos išmokę vaikščioti bambliai stojasi ant slidžių ir leidžiasi į trasą. Skandinavai nepaprastai puoselėja savo šalies gamtą. Jų įsitikinimu, žmogus yra gamtos dalis, tačiau neturi teisės kištis į jos dėsnius. Oro šaltumas ir norvegų šiltumas – keistas kontrastas. Rusvos, gelsvos ir baltos spalvos namai sukuria jaukumo ir nepaprastos ramybės įspūdį.

Norvegijos kelio ženklai –turizmo suvenyrai

Pirmą kartą apsilankius ypač stebino Norvegijoje populiariausias kelio ženklas, įspėjantis apie netikėtą briedžių ar elnių pasirodymą keliuose. Per didžiules sniego pusnis visai šalia kelio risnojantys milžiniški briedžiai tikrai privertė aiktelėti. Gaila, kad nespėjome įamžinti nuotraukose, nes tai buvo labai netikėta. O tokį vaizdą pamatysi nedažnai. Norvegai pasakoja, kad briedžius vaizduojančius kelio ženklus labiausiai mėgsta vokiečių turistai, kurie juos tiesiog nusiplėšia ir gabena į Vokietiją kaip suvenyrą. Atokesnėse sodybose gyvenančius norvegus rytais neretai žadina briedžio snukio stuktelėjimas į langą.

Norvegijos simboliu laikomi ne tik briedžiai. Nuo seno norvegai tikėjo mažų plaukuotų žmogučių su ilga ir stora nosimi egzistavimu. Šiandien jie žinomi trolių vardu. Tai, ko gero, labiausiai paplitusi prekė suvenyrų parduotuvėse. Kad keliaujate po Trolių šalį, primins net kalnų pavadinimai. Nuostabus pilnas tragizmo ir jaudulio yra užvažiavimas į Trollstigeno (norvegų kalba reiškia „trolių kopėčios“)kalną, kurį puošia gražuolis Stigfoso krioklys. Kelias, vedantis per Trollstigeną, apsuptą milžiniškų kalnų, dar vadinamas turistų auksiniu keliu, dėl pavojingumo žiemos metu yra uždaromas.

Mūsų svajonių atostogos praleistos tarp Erelio kelio ir Trolių kopėčių Nurdalio fiordo pakrantėje Valdale. Žvejo namelyje patirti įspūdžiai, su kuriais trumpai pasidalinau, gali būti sutraukti į vieną teiginį: kvapą gniaužantis grožis. Šią frazę iki galo galima suprasti tik stovint ant Norvegijos fjordo kranto. Smaragdinė vandens žaluma, stačiais kalnų šlaitais šniokščiančios baltos krioklių putos ir nepaprasto vaiskumo dangus. Visą šį grožį apjuosia vaivorykštė, tarsi sauganti sielą nuo beprotiško noro išsiveržti iš kūno. Tada supranti, kad tik čia Solveiga galėjo sulaukti savojo Pero Giunto, kad Edvardas Grygas čia galėjo sukurti didingą Koncertą a-moll, o dailininkas Edvardas Munchas į drobes perkelti tokias priešingybes kaip vienatvė ir meilė, baimė ir džiaugsmas, gyvenimas ir mirtis. Tačiau ar galima žodžiais perpasakoti Norvegijos gamtos grožį, čia reikia atvykti, pamatyti savo akimis, užgirsti savo ausimis krioklių šniokštimą, pajusti savo siela ir patirti, tuos didingus įspūdžius, kurie traukia vėl grįžti į šią nuostabią šalį.

Iliustracijos pateiktos Nuotraukų aplanke:

1. Nuostabus pilnas tragizmo ir jaudulio yra  užvažiavimas į kalną Trollstigeno (norvegų kalba reiškia „trolių kopėčios“) keliu, kurį puošia gražuolis Stigfoso krioklys.

2. Vaizdingas Erelių kelias veda link Geirangerio kaimelio, įsikūrusio prie vieno siauriausių ir gražiausių Norvegijos fiordų.

3.